anskčiau ar vėliau,
žmonės susipranta,
kad nuolatinėse paieškose,
posūkiuose į kairę ar į dešinę,
nesibaigiančiuose neapsisprendimuose
ir neryžtingumuose,
pasiklysta jie patys,
o nuklydusius gilyn,
į mišką,
apsupa ir galiausiai sudrasko
vienišumo vilkai.
niekas nenori būti vienišas.
net ir vilkas.
kitaip, dėl ko gi daugiau jiems kaukti? (M. Leknickas “kniedytos mintys“)
Visai neseniai kilo viešos diskusijos Facebook socialiniame tinklaraštyje apie tai, kad vyresnio amžiaus moterys tik apsimeta, kad jos yra laimingos, amžinai jaunos ir patenkintos savimi.
Sėdėjau tada, skaičiau jaunos merginos ( nenoriu minėti kas rašė, bet greičiausiai daugelis žino pavardę) pasisakymą ir susimąsčiau. O gal aš ir tikrai nelaiminga? Man jau keturiasdešimt, vaikas užaugo, išėjo. Verslas, nors ir nedidelis sukasi, neša šiokį tokį pelną, turiu hobį, sakyčiau nepigų, valgau sveiką maistą, sportuoju, skaitau, pamačiau puse pasaulio, išgėriau tikrai nemažai vyno, išragavau įvairių egzotinių vaisių. Ar aš kuom nors nepatenkinta? Drįstu teigti, kad taip. Ir visai ne raukšlės mane dabar kankina. Žinoma jų yra, bet negaliu skųstis savo išvaizda. Visada norėtųsi atrodyti liekniau, jauniau, madingiau, bet ir tai manęs dabar tai nejaudina.
Žinote ko dabar aš norėčiau labiausiai? Norėčiau vėl būti penkiolikos. Su tais nelemtais spuogais ant kaktos ir šiek tiek turinti antsvorio, neturinti nei pinigų, nei darbo, nei mašinos, nei pagaliau savo vaikų. Norėčiau tų penkiolikos metų, su tomis pačiomis penkiolikinės smegenimis ( tikrai nenorėčiau savo dabartinių smegenų, tada kam gi man tie penkiolika). Norėčiau ryte atsikelti iš lovos, o mama jau paruošusi pusryčius. Neturiu jokių įsipareigojimų, neslegia jokios skolos, jokia moralinė ar fizinė atsakomybė. Tiesiog atsikeliu ryte, sušveičiu savo sumuštinį ir einu į mokyklą, o po mokyklos tiesiog gyvenu šia diena ir negalvoju, kad gal rytoj kils karas ar kokia baisi avarija. Nežiūriu žinių, nekvaršinu sau galvos. Neturiu mobilaus telefono, nes man jo nereikia. Nenaršaus socialinių tinklalapių, nes turiu gerą draugę su kuria tuoj lėksime į kavinę ir siurbsime pieno kokteilį per šiaudelį ir gal kabinsime grečium sėdintį kokį berną, o gal ne.
Su amžiumi pradedu suprasti, kad netampu aš laimingesnė ar nelaimingesnė, kad senstu. Vis tiek gi bendrauju pagrinde su savo bendraamžiais-tai koks gi skirtumas, kad pas mane keliomis raukšlėmis daugiau ar mažiau? Taip pat suprantu, kad kai kurios svajonės taip ir liks tik svajonės. Nebėra tos magiškos minties, o kas bus už dešimt metų?
Už dešimt metų aš būsiu dar vyresnė. Mažiau laiminga? Gal. Aš dar nežinau.
Ir tai tikra tiesa. Kas bent kartelį yra iš arčiau susipažinęs su šiais gražuoliais, tas niekada nepamirš kokie jausmai užplūsta sielą juos glostant, duodant morką ar jojant. Jojimas – tai vienas iš didžiausių laisvės jausmų, kuris kartojasi kiekvieną kartą užsėdus ant žirgo. Gal todėl žmonės įklimpsta iki ausų, įsimyli iki beprotybės ir susieja savo likusį gyvenimą su šiais elegantiškais gyvūnais.
Aš esu žirgomanė. Prisipažįstu. Jau man nebeišgyti ir nebepabėgti. Įklimpau, bet nesigailiu. O čia, viena iš mano gyvenimo džiaugsmų. Susipažinkite-tai Norvegijos fjordų kumelaitė Bonifacija.
Jis tikrai niekuo neypatingesnis nei sekmadienis mieste. Tik, kad kaime ryte dažniausiai tenka šiek tiek pasportuoti ir tik po to valgyti pusryčius. Bet iš kitos pusės, visi dietologai rašo straipsnius kaip sveika ryte išgerti stiklinę vandens, padaryti mankštą, tada pas nykštukus apsilankyti, o tada jau ir prie pusryčių stalo sėsti.
Na tai kaime panaši situacija. Tik mankštos nedarome. Mes šakę su šienu pakilnojame kokias 10 min. po to kibirėlius su vandeniu panešiojame vėl kokias 10 min. tada gardus išsivalome. Ir vėl kokias 20 min. Šuniukus pašeriame ir štai po 50 min. jau pasiruošę pusryčiams. Tiesiog tobula dienos pradžia ir neišeina patinginiauti ar pasakyti, kad oi norisi man šiek tiek pagulėti sekmadienio rytą. Bet kai labai daug negalvoji, o visa tai darai vos ne įjungęs autopilotą-nelabai ir susimąstai, kad čia kažkoks didelis vargas.
Na o jau po pusryčių kas į bažnyčią ruošiasi, o kas į artimiausią miestelį kokių sausainių nusipirkti, o tai vėliau gali tų sausainių ir nebegauti, pasirinkimas nėra labai jau didelis. Tada važiuoji namo ir geri sau arbatėlę su burnoje tirpstančiais sausainėliais. Tokie štai pas mus sekmadienio rytai kaime. O pabaigai keliu kelias nuotraukėles iš to gyvenimo.
Šiandien nulipdžiau savo šokantį senį besmegenį. O kada paskutinį kartą lipdėte jūs?
Taip. Gyventi žmogus turėtų atvira širdimi ir pilnais plaučiais. Kaime? Gal. Mano pasirinkimas buvo kaip tik kaimas. Ir daugelis net dabar, kai jau kaime gyvenu treti metai, manęs nesupranta.
Palikau didmiesti dėl kaimo ramybės? Ir taip ir ne. Tiesiog nusprendžiau, kad jau gyvenu kaime tai reikia susikurti sau darbo vietą. Na, kad nereikėtų toli į darbą važinėti.
Ar man patinka kaime? Taip. Taip! Ir dar kartelį TAIP. Negaliu savęs daugiau įsivaizduoti didmiesčio maratone, ieškančią vietos prisiparkuoti mašinai, skubančiai į parduotuvę, tada lekiančiai namo ir vėl ieškančiai kur gi pastatyti tą nelemtą mašiną??
Vakar žiūrėjau filmą, kuriame milijonierius, biržos liūtas, cinikas ir dar visoks kitoks -ass paveldėjo dėdės sodybą su vynuogynų laukais ir apleistu sodu. Ir ką. Milijonierius nusprendė viską greitai parduoti tol, kol pats nenuvažiavo į tą provincijos miestelį. Pagyveno jis ten, susipažino su vietiniais žmonėmis, įsimylėjo, pradėjo svajoti, daugiau šypsotis, mėgautis gyvenimu taip kaip ir turėtų elgtis normalus žmogus.
Nesakau, kad dabar kiekvienas turėtume lėkti į kaimą ir ten kurti savo gyvenimą. Bet gyventi reikia stipriai. Mėgautis kvapais, spalvomis, žmonėmis, bendravimu. Pinigų žmogui reikia, bet kartais tikrai mažiau nei mes dažnai įsivaizduojame.
Patikėkite skonis šių keksiukų tirpsta burnoje ta pačia žodžio prasme. Jei laikotės dietos -tai tikrai nerekomenduoju jų kepti, nes negalėsite sustoti suvalgiusi tik vieną. Suvalgysite du, tris, o vakare prie arbatėlės ir dar kelis. Bent jau man taip buvo nutikę. Šiuos keksiukus aš puošiau specialiai šventei, bet jei kepate tik savo šeimai, galite vyšnių papuošimui ir nedėti.
Keksiukams reikės: 100 g razinų , 50ml brendžio , 120g sviesto , 100g juodojo šokolado , 1 šaukšto tirpios kavos , 100mg pieno , 150g cukraus , 2 kiaušinių , 30g kakavos , 170g miltų , 1,5 šaukštelio kepimo miltelių.
Kremui reikės : 200g maskarponės sūrio , 150 g karamelizuoto sutirštinto pieno ( “Rududu” ) , 1 šaukštelio tirpios kavos, 1 šaukšto karšto vandens , 1-2 šaukštų brendžio.
Orkaitę įkaitiname iki 190 laipsnių. Išmirkykite razinas brendyje (tiesiog ryte užmerkite ir tegu jos mirksta kol jūs pradėsite ruošti tešlą). Šokoladą, svistą, pusę cukraus sudėkite į nedidelį puodelį ir kaitinkite vis pamaišydami, kad ištirptų ir pasidarytų vientisa masė.
Tada po truputį supilkite pieną ir sudėkite tirpią kavą, pašildykite, kad viskas būtų karšta, bet užvirti nebūtina. Kitame dumenyje sumaišykite miltus su kakava ir kepimo milteliais. Kiaušinius šiek tiek paplakite su likusiu cukrumi. Šiltą pieno ir šokolado mišinį pilkite ant miltų ir išmaišykite. Tada supilkite kiaušinius ir išmaišykite, suberkite brendyje išmirkytas razinas ir vėl išmaišykite-bus vientisa vidutinio tirštumo tešla. Pilkite ją į kepimo formeles ir kepkite apie 20-25min. , kol iškils ir sutvirtės.
Kremui pagaminti.
Šaukštelį tirpios kavos ištirpinkite šaukšte karšto vandens, šliūkštelėkite šaukštą ar du brendžio ir išmaišykite. Maskarponės sūrį sudėkite į dubenį ir pradėkite plakti, kad jis truputį suminkštėtų, tada dėkite karamelizuotą sutirštintą pieną, supilkite kavos ir brendžio mišinį. Išplakite, kad masė taptų vientisa. Puoškite kremu keksiukus.
SKANAUS!
Ryte prabudau ir iškišusi nosį pro langą susiraukiau. Ech..vėl sninga. Sninga! Vėl! Užsimoviau mamos dovanotas kupranugario vilnos kelnes. Ilgai ieškojau kojinių, nes kai šalta deduosi iš karto dvi poras. Tada atėjo eilė megztiniui su kaklu, džemperiui su kapišonu ir jau tada džemperiui su dirbtiniu kailiu viduje ir taip pat su kapišonu. Užsimaukšlinau mamos megztą kepurę, su didelės, žalios žvaigždės motyvu per vidurį, tada eilė atėjo kaliošams su pašiltinimu , tada pirštinėms ir….. bum bum bum nusileidau laukiniais, dar vadinamaisiais avariniais laiptais į kiemą.
Dvi didžiulės snaigės iš karto nusileido man ant nosies galiuko ir tada dar kelios pataikė nutūpti tiesiai ant kairės akies blakstienų. Guviai sumirksėjau, pirštu perbraukiau per akis ir nuklampojau per kiemą iki daržinės. Voljere ratus jau suko mano brangutė. Vėl krūvelę padarė ir smagiai viauksėdama prašėsi pasilakstyti. Nusižiovavau, paglosčiau brangutei ausį, atidariau daržinės duris. Viduje trys poros akių įdėmiai mane stebėjo. Tada švelniai sugugavo ir dar kartą sugugavo, bet jau nebe taip švelniai. Laukė savo rytinio davinio. Supyliau avižas į kibirus ir niūniuodama vaikiškos dainelės melodiją vėl išėjau į apsnigtą kiemą. Brangutė švelniai trynėsi man aplink koją, o dantyse laikė beržinę malką. Pakasiau jai ausį, numečiau malką. Tada vėl ir vėl numečiau. O brangutė vėl ir vėl ją atnešė.
Iš kamino veržėsi dideli dūmų kamuoliai. Namie bus šilta ir jauku pagalvojau. Rytas dar tik prasidėjo.
Ėjau mišku. Ramiai stačiau koją prie kojos. Neskubėjau.
Nebuvo dėl ko.
Jaučiau kiekvieną piršto virptelėjimą, kišenėje šiurenančio popierėlio garsą. Nebuvau užsibrėžusi jokio kelio tikslo.
Gyvenau šioje akimirkoje.
Dalis manęs nori rašyti, dalis-kurti teorijas, dalis -kalti skulptūras, dalis-mokyti…. Jei prisiversčiau atlikti tik vieną vaidmenį, jei nuspręsčiau dirbti gyvenime tik vieną darbą, sunaikinčiau didžiumą savęs.
Mano darbai drieksis man už nugaros. Tegaliu ramus pasitikti ateinančią dieną. Tegaliu žengti žingsnį nebūgštaudamas, kad nepavyks arba kad reikės žengti dar vieną. (H.Prather)
Danaja art 