It’s my life

Posted in PLEPALAI on kovo 17, 2015 by Danaja art

ed1368e6885de0f5a59a57fe389f0c4c

It’s my life. Taip dainuoja Bon Jovi. Ir aš tikrai norėčiau gyventi “forever”.

Taškas…..taškas…..

Niekas nenori būti vienišas

Posted in Istorijos, PLEPALAI, VISKO PO TRUPUTĮ/All in one with tags , , , , on kovo 4, 2015 by Danaja art

d15455a7b881dd45f9435c2caf0ee5b6

anskčiau ar vėliau,

žmonės susipranta,

kad nuolatinėse paieškose,

posūkiuose į kairę ar į dešinę,

nesibaigiančiuose neapsisprendimuose

ir neryžtingumuose,

pasiklysta jie patys,

o nuklydusius gilyn,

į mišką,

apsupa ir galiausiai sudrasko

vienišumo vilkai.

niekas nenori būti vienišas.

net ir vilkas.

kitaip, dėl ko gi daugiau jiems kaukti? (M. Leknickas “kniedytos mintys”)

Atgal į praeitį

Posted in Istorijos, PLEPALAI, VISKO PO TRUPUTĮ/All in one with tags , , on vasario 17, 2015 by Danaja art

family_78 (1 of 1) Visai neseniai kilo viešos diskusijos Facebook socialiniame tinklaraštyje apie tai, kad vyresnio amžiaus moterys tik apsimeta, kad jos yra laimingos, amžinai jaunos ir patenkintos savimi.

Sėdėjau tada, skaičiau jaunos merginos ( nenoriu minėti kas rašė, bet greičiausiai daugelis žino pavardę) pasisakymą ir susimąsčiau. O gal aš ir tikrai nelaiminga? Man jau keturiasdešimt, vaikas užaugo, išėjo. Verslas, nors ir nedidelis sukasi, neša šiokį tokį pelną, turiu hobį, sakyčiau nepigų, valgau sveiką maistą, sportuoju, skaitau, pamačiau puse pasaulio, išgėriau tikrai nemažai vyno, išragavau įvairių egzotinių vaisių. Ar aš kuom nors nepatenkinta? Drįstu teigti, kad taip. Ir visai ne raukšlės mane dabar kankina. Žinoma jų yra, bet negaliu skųstis savo išvaizda. Visada norėtųsi atrodyti liekniau, jauniau, madingiau, bet ir tai manęs dabar tai nejaudina.

Žinote ko dabar aš norėčiau labiausiai? Norėčiau vėl būti penkiolikos. Su tais nelemtais spuogais ant kaktos ir šiek tiek turinti antsvorio, neturinti nei pinigų, nei darbo, nei mašinos, nei pagaliau savo vaikų. Norėčiau tų penkiolikos metų, su tomis pačiomis penkiolikinės smegenimis ( tikrai nenorėčiau savo dabartinių smegenų, tada kam gi man tie penkiolika). Norėčiau ryte atsikelti iš lovos, o mama jau paruošusi pusryčius. Neturiu jokių įsipareigojimų, neslegia jokios skolos, jokia moralinė ar fizinė atsakomybė. Tiesiog atsikeliu ryte, sušveičiu savo sumuštinį ir einu į mokyklą, o po mokyklos tiesiog gyvenu šia diena ir negalvoju, kad gal rytoj kils karas ar kokia baisi avarija. Nežiūriu žinių, nekvaršinu sau galvos. Neturiu mobilaus telefono, nes man jo nereikia. Nenaršaus socialinių tinklalapių, nes turiu gerą draugę su kuria tuoj lėksime į kavinę ir siurbsime pieno kokteilį per šiaudelį ir gal kabinsime grečium sėdintį kokį berną, o gal ne.

Su amžiumi pradedu suprasti, kad netampu aš laimingesnė ar nelaimingesnė, kad senstu. Vis tiek gi bendrauju pagrinde su savo bendraamžiais-tai koks gi skirtumas, kad pas mane keliomis raukšlėmis daugiau ar mažiau? Taip pat suprantu, kad kai kurios svajonės taip ir liks tik svajonės. Nebėra tos magiškos minties, o kas bus už dešimt metų?

Už dešimt metų aš būsiu dar vyresnė. Mažiau laiminga? Gal. Aš dar nežinau.

Žirgai-tai atsakomybė, meilė, laisvė

Posted in Istorijos, VISKAS APIE ARKLIUS IR JOJIMĄ/All about horses and riding with tags , , , , , , on vasario 11, 2015 by Danaja art

Ir tai tikra tiesa. Kas bent kartelį yra iš arčiau susipažinęs su šiais gražuoliais, tas niekada nepamirš kokie jausmai užplūsta sielą juos glostant, duodant morką ar jojant. Jojimas – tai vienas iš didžiausių laisvės jausmų, kuris kartojasi kiekvieną kartą užsėdus ant žirgo. Gal todėl žmonės įklimpsta iki ausų, įsimyli iki beprotybės ir susieja savo likusį gyvenimą su šiais elegantiškais gyvūnais.

Aš esu  žirgomanė. Prisipažįstu. Jau man nebeišgyti ir nebepabėgti. Įklimpau, bet nesigailiu. O čia, viena iš mano gyvenimo džiaugsmų. Susipažinkite-tai Norvegijos fjordų kumelaitė Bonifacija.

wintertime_29 wintertime_30 wintertime_32 wintertime_34 wintertime_35

Sekmadienis kaime

Posted in Istorijos, PLEPALAI with tags , , , , on vasario 8, 2015 by Danaja art

Jis tikrai niekuo neypatingesnis nei sekmadienis mieste. Tik, kad kaime ryte dažniausiai tenka šiek tiek pasportuoti ir tik po to valgyti pusryčius. Bet iš kitos pusės, visi dietologai rašo straipsnius kaip sveika ryte išgerti stiklinę vandens, padaryti mankštą, tada pas nykštukus apsilankyti, o tada jau ir prie pusryčių stalo sėsti.

Na tai kaime panaši situacija. Tik mankštos nedarome. Mes šakę su šienu pakilnojame kokias 10 min. po to kibirėlius su vandeniu panešiojame vėl kokias 10 min. tada gardus išsivalome. Ir vėl kokias 20 min. Šuniukus pašeriame ir štai po 50 min. jau pasiruošę pusryčiams. Tiesiog tobula dienos pradžia ir neišeina patinginiauti ar pasakyti, kad oi norisi man šiek tiek pagulėti sekmadienio rytą. Bet kai labai daug negalvoji, o visa tai darai vos ne įjungęs autopilotą-nelabai ir susimąstai, kad čia kažkoks didelis vargas.

Na o jau po pusryčių kas į bažnyčią ruošiasi, o kas į artimiausią miestelį kokių sausainių nusipirkti, o tai vėliau gali tų sausainių ir nebegauti, pasirinkimas nėra labai jau didelis. Tada važiuoji namo ir geri sau arbatėlę su burnoje tirpstančiais sausainėliais. Tokie štai pas mus sekmadienio rytai kaime. O pabaigai keliu kelias nuotraukėles iš to gyvenimo.seima_5 (1 of 1)-2 seima_5-1-2 seima_5-1-3 wintertime_12-9066 wintertime_4

Žiema žiema nebėk iš kiemo

Posted in FOTOŽAIDIMAI with tags , , , , on vasario 5, 2015 by Danaja art

Šiandien nulipdžiau savo šokantį senį besmegenį. O kada paskutinį kartą lipdėte jūs?

besmegenis besmegenis_1 besmegenis_2 besmegenis_3 besmegenis_6 besmegenis_5

Gyvenimą reikia mylėti

Posted in VISKO PO TRUPUTĮ/All in one with tags , , , on vasario 4, 2015 by Danaja art

99a9e044412c0e2e732f7ecf232a9689 Taip. Gyventi žmogus turėtų atvira širdimi ir pilnais plaučiais. Kaime? Gal. Mano pasirinkimas buvo kaip tik kaimas. Ir daugelis net dabar, kai jau kaime gyvenu treti metai, manęs nesupranta.

Palikau didmiesti dėl kaimo ramybės? Ir taip ir ne. Tiesiog nusprendžiau, kad jau gyvenu kaime tai reikia susikurti sau darbo vietą. Na, kad nereikėtų toli į darbą važinėti.

Ar man patinka kaime? Taip. Taip! Ir dar kartelį TAIP. Negaliu savęs daugiau įsivaizduoti didmiesčio maratone, ieškančią vietos prisiparkuoti mašinai, skubančiai į parduotuvę, tada lekiančiai namo ir vėl ieškančiai kur gi pastatyti tą nelemtą mašiną??

Vakar žiūrėjau filmą, kuriame milijonierius, biržos liūtas, cinikas ir dar visoks kitoks -ass paveldėjo dėdės sodybą su vynuogynų laukais ir apleistu sodu. Ir ką. Milijonierius nusprendė viską greitai parduoti tol, kol pats nenuvažiavo į tą provincijos miestelį. Pagyveno jis ten, susipažino su vietiniais žmonėmis, įsimylėjo, pradėjo svajoti, daugiau šypsotis, mėgautis gyvenimu taip kaip ir turėtų elgtis normalus žmogus.

Nesakau, kad dabar kiekvienas turėtume lėkti į kaimą ir ten kurti savo gyvenimą. Bet gyventi reikia stipriai. Mėgautis kvapais, spalvomis, žmonėmis, bendravimu. Pinigų žmogui reikia, bet kartais tikrai mažiau nei mes dažnai įsivaizduojame.