Atgal į praeitį


family_78 (1 of 1) Visai neseniai kilo viešos diskusijos Facebook socialiniame tinklaraštyje apie tai, kad vyresnio amžiaus moterys tik apsimeta, kad jos yra laimingos, amžinai jaunos ir patenkintos savimi.

Sėdėjau tada, skaičiau jaunos merginos ( nenoriu minėti kas rašė, bet greičiausiai daugelis žino pavardę) pasisakymą ir susimąsčiau. O gal aš ir tikrai nelaiminga? Man jau keturiasdešimt, vaikas užaugo, išėjo. Verslas, nors ir nedidelis sukasi, neša šiokį tokį pelną, turiu hobį, sakyčiau nepigų, valgau sveiką maistą, sportuoju, skaitau, pamačiau puse pasaulio, išgėriau tikrai nemažai vyno, išragavau įvairių egzotinių vaisių. Ar aš kuom nors nepatenkinta? Drįstu teigti, kad taip. Ir visai ne raukšlės mane dabar kankina. Žinoma jų yra, bet negaliu skųstis savo išvaizda. Visada norėtųsi atrodyti liekniau, jauniau, madingiau, bet ir tai manęs dabar tai nejaudina.

Žinote ko dabar aš norėčiau labiausiai? Norėčiau vėl būti penkiolikos. Su tais nelemtais spuogais ant kaktos ir šiek tiek turinti antsvorio, neturinti nei pinigų, nei darbo, nei mašinos, nei pagaliau savo vaikų. Norėčiau tų penkiolikos metų, su tomis pačiomis penkiolikinės smegenimis ( tikrai nenorėčiau savo dabartinių smegenų, tada kam gi man tie penkiolika). Norėčiau ryte atsikelti iš lovos, o mama jau paruošusi pusryčius. Neturiu jokių įsipareigojimų, neslegia jokios skolos, jokia moralinė ar fizinė atsakomybė. Tiesiog atsikeliu ryte, sušveičiu savo sumuštinį ir einu į mokyklą, o po mokyklos tiesiog gyvenu šia diena ir negalvoju, kad gal rytoj kils karas ar kokia baisi avarija. Nežiūriu žinių, nekvaršinu sau galvos. Neturiu mobilaus telefono, nes man jo nereikia. Nenaršaus socialinių tinklalapių, nes turiu gerą draugę su kuria tuoj lėksime į kavinę ir siurbsime pieno kokteilį per šiaudelį ir gal kabinsime grečium sėdintį kokį berną, o gal ne.

Su amžiumi pradedu suprasti, kad netampu aš laimingesnė ar nelaimingesnė, kad senstu. Vis tiek gi bendrauju pagrinde su savo bendraamžiais-tai koks gi skirtumas, kad pas mane keliomis raukšlėmis daugiau ar mažiau? Taip pat suprantu, kad kai kurios svajonės taip ir liks tik svajonės. Nebėra tos magiškos minties, o kas bus už dešimt metų?

Už dešimt metų aš būsiu dar vyresnė. Mažiau laiminga? Gal. Aš dar nežinau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: