Žvalgytuvės

    Nu niekaip mūsų šeimai neina nusėdėti vietoje. Tik grįžome iš Kenijos ir jau susiruošėme į Vilnių aplankyti savo krikšto sūnaus, sesės vaiko, o, kad būtų įdomiau-tai nusprendėme dar užsukti apžiūrėti gražios kumelaitės.

 Kažkaip nesitikėjau, kad apsižiūrėjimas pasibaigs gražiu pajojimu gamtoje, sniego pusnyse. Nors tiesa sakant, -10 laipsnių šaltis su žvarbiu vėjeliu neleido ilgai džiaugtis, o ir Arūnas po penkiolikos minučių paslėpė fotoaparatą ir nuskuodė į mašiną.

Gintarė taip džiaugėsi šios kumelaitės karštu charakteriu, kad šypsena nedingo nuo jos veido visą jojimo sesiją.

Na o man, kaip visada. Pirmas minutes bandau įsiklausyti į žirgelio kūno kalbą, o tik po to galiu spūstelėti kulnais.

O je, šitai kumelatei smarkiai ir spūstelėti nereikėjo. Ji noriai risčiojo po sniego pusnis ir tikrai privertė energingiau plakti mano širdį.