Rudenėjantis, auksinis, nepakartojamas


    Myliu rudenį. Ne tą lietingą, kai pažliugusioje žemėje klimpsta kojos , skandindamos paraudusius, gelsvus, margus, auksinius lapus, o pro debesų tirštumą nesimato net ploniausio šviesos spindulėlio.   Bet myliu rudenį, kai vakare besileidžianti saulė viską aplink save nudažo, paryškina, išskiria iš minios. Myliu sausą žolę, taką, kuriuo kiekvieną rytą bei vakarą einu.  Myliu beržus, kurie moja man einančiai tuo keliu, tarsi kviesdami sustoti ir akimirkai įkvėpti sodraus, rudeninio miško samanų kvapo. Įkvėpti taip giliai, kad tą kvapą galėčiau prisiminti iki pat pavasario.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: