Čili pica vs. karšti sumuštiniai


    Nors niekada nebuvau Čili picerijos gerbėja, bet retais atvejais, dažniausiai savaitgaliais, su šeima pavalgydavome šioje greitojo maisto kavinėje.  Pavalgydavome, nes daugiau jau ten nebevalgysiu.  Išėjau iš kavinės tarsi trenkta su šlapiu skuduru per galvą: alkana, sugadinta nuotaika, nusivylusi.  Nors vienintelis teigiamas dalykas vis gi buvo, bent jau žinosiu kur nesikviesti savo užsieniečių draugų valgyti picos. Jei tą popietę vietoj manęs būtų sėdėjęs koks italas  ir užsisakęs mano užsisakytą picą, turbūt jis būtų pagalvojęs, kad padavėja sumaišė šunims ir žmonėms skirtą maistą. Bet nuvylė mane ne vien tik pica, bet ir etiketo stoka. Pasijaučiau tarsi tarybinių laikų pilietė, koldūninėje, prie šaltos lėktės kukulių ir nuostaba pardavėjos akyse, tarsi klausimą : -“O ko jūs čia tokia nepatenkinta? Ir iš vis ko čia atėjote jei nepatinka maistas?”

Tai gi, viskas nuo pradžių. Visa šeima po ilgos pertraukos, nutarėme, kad reikėtų patinginiauti ir vietoj gaminimo namuose pasirinkti kavinę. Čili pica buvo arčiausiai, todėl ten ir nuvykome. Maloni padavėja atnešė meniu, o mes netrukome išsirinkti. Vyras užsisakė dienos sriubą ir užkeptus koldūnus, dukra -įdarytus blynelius, o aš nusprendžiau, kad velniop kalorijas ir tegyvuoja pica.  Po kelių minučių padavėja atnešė sriubą, o dar po dešimties koldūnus ir blynelius. Laukiau savo picos. Vyras jau raitė paskutinį koldūną, dukra jau pabaiginėjo gerti arbatą, o aš vis dar laukiau. Kiek teko keliauti po europą ar kitas šalis, nesu regėjusi tokio dalyko, kad maistą, kurį valgo žmonės, sėdintys prie vieno stalo, patiektų atskirais intervalais. Jei vieno maisto gamybai reikia ilgesnio laiko, vis tiek vienam stalui patiekiama kartu. Na, čia jau žinoma etiketo stoka, bet kliento sąskaita . 

Pagaliau ilgai lauktoji “Karolio” pica, ta, kuri meniu reklamuojama kaip “Draugų” puikusis pasirinkimas ir kurios kaina sakyčiau tikras apiplėšimas, garavo..ar teisingiau pasakius leisgyvė prigulė mano lėkštėje ir begėdiškai savo nuogumu badė man akis. Keturios mėlynos, susiraukšlėjusios alyvuogės bandė gelbėti padėtį, bet alkanas mano skrandis šių jų pastangų neįvertino. Jau ne vien tik, kad pica išoriškai atrodė tiesiog apgailėtinai skurdžiai, bet ją paragavus teko pripažinti, kad greičiausiai ji atkeliavo iš šaltosios ir mikrobangėje krosnelėje ar kokioje keptuvėje, o gal ir krosnyje, tiesiog bandyta ją pašildyti. Bandyta bet matomai ne iki galo. Pica, kurios taip ilgai laukiau, mane pasiekė beveik šalta, aliejuotu padu ir praktiškai bekvapė. Nusprendžiau, kad geriau parlėkusi namo įsimesniu sumuštinį su mėsa ir sūriu į orkaitę ir tikrai gausiu puikesnį rezultatą, todėl pasikviečiau padavėją ir paklausiau kodėl mano pica tokia šalta.  Ji mano picą nusinešė, o po kelių minučių pasiūlė ją pašildyti. Jokio atsiprašau už nesusipratimą, ar kaip normalioje kavinėje, pasiūlytų išsirinkti ką nors kitą iš esamo meniu. O čia tiesiog begėdiškai patiekiamas pusfabrikatis, kurio nesugebame net dorai apdoroti. Tai jau ne, atsakiau jai. Nereikia man tos pašildytos picos, noriu atsiskaityti, bet tik ne už picą. Padavėja per sukastus dantis iškošė, kad už mano nesuvalgytą picą ji turės sumokėti iš savo atlyginimo.

-Na, o kuo aš čia kalta, kad tokia supuvusi savininkų sistema, kad už prastai atliktą virėjo darbą atsako padavėja?,-paklausiau jos. Ir tikrai, ar nereikėtų kavinės vadybininkams pradėti rūpintis kavinės etiketo taisyklėmis ?  Gal greitojo maisto tinklai dirba be konkurencijos, kad jiems neįdomūs jų klientai? Jei dar tuose tinkluose atsiskaitytume valgyklinėmis kainomis, tai gal ir nusispjaučiau etiketui ant batų, bet dabar geriau renkuosi karštą sumuštinį iš savo orkaitės.

2 atsakymai to “Čili pica vs. karšti sumuštiniai”

  1. Ir kodėl gi man nekeista? Ogi todėl, kad Nidos prieplaukoje užsakymą priėmusi padavėja po kurio laiko atėjo ir pasakė, kad virėjos vieno patiekalo iš užsakytų šešių negamins. Jokių “atsiprašome, išsirinkite kitą patiekalą” ir pan. Tiesiog negamins. Iš vaikiško meniu leido išsirinkti arba blynus, arba virtinukus. Neleido užsisakyti net dviejų porcijų blynų arba virtinukų.

  2. Šiandieną su svečiais apsilankėme naujajame Čili restorane “Soya” Kauno akropolyje. Pirmiausia restorane nenormaliai šalta – kondicionierius patalpas atvėsino tiek kad sėdint su striuke buvo šalta. Padavėjai priėmus užsąkymą vis dar tikėjomės bent Gan Bey lygio, nors kainos meniu buvo šiek tiek aukštesnės, na bet jei kokybė prilygsta kainai… Padavėjai priėmus užsakymą nusiraminom, nors šaltis tikrai buvo nenormalus. Po kiek laiko pateikė gėrimus – lygtai viskas neblogai, sulčių kokteiliai skanūs, bet arbata nepatiko – arbatinyje nėra filtro ir žolelės įkyriai plaukiojo puodelyje , kuris yra nepritaikytas karštai arbatai ir jo paiimti į rankas nebuvo įmanoma reikėjo laukti kol pravės, o patalpoje šalta kaip žiemą. Užsisakėme tuno sašimius, keletą sushi pabandymui, ir prasidėjo laukimas. Po gerų 45 min ir besinervuojant ir šalant pagaliau buvo maistas patiektas. Ir pirma karta teko valgyti tuno maguri šasimi kuris buvo suledėjas, šerkšnas bolavo mėsoje. Sushi gal tvarkingi bet tai lietuviški – kaimiški sushiai – jie riebūs per daug ryžių. Ridikėliai irgi iš šaldymo kameros, kas čia ? šiaurės eskimų restoranas su lietuvišku prieskoniu, kurio devizas: maistas už prieinama kainą, vistiek mūsų publikai kokybės nereikia!! Pavalgėm, sušalom, pasišlykštėjom ir išėjom – pirma karta buvo gaila sumokėtų 130 lt.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: