Safaris. Antra diena.


6:30 ryto. Skubiai pavalgėme ir mūsų autobusiukas jau riedėjo toliau, link Kilimandžaro. Reikėjo nuvažiuoti beveik 300 km. Turėjome užtrukti 5 valandas. Nuotaikos buvo kuo geriausios nes vairuotojas patikino, kad ten pamatysime labai daug dramblių. Degėme noru kuo greičiau viską pamatyti patys.

Nuvažiavę puse kelio, staiga išgirdome keistą kalimą mašinos gale. Jis stiprėjo ir tikrai nieko gero nežadėjo. Vairuotojas pasiūlė sustoti ir išsiaiškinti problemą. Sustojome prie nedinelės tradicinio meno parduotuvėlės-angaro ir iš karto mūsų autobuso langus aplipo smalsūs vietiniai. Nieko nesiūlė, tik šypsojosi ir kartojo „Jambo“-suprask, labas. Pirmu taikiniu pasukau link tuoleto, nes mūsų vairuotojas praktiškai nedarė jokių sustojimų. Grįžusi išgirdau verdiktą: mašina sugedo, teks laukti kitos, prie Kilimandžaro šiandien nevažiuosime, apsistosime kitame safario rezervate. „Hakuna matata“ (jokių problemų) vis kartojo vairuotojas, tada valandai paliko mus prie apgriuvusios parduotuvės, kartu su vietinių būriu, kurie jau pradėjo siūlyti visas prekes iš eilės.-Čia jums bus saugu,- dar  pridūrė jis prieš nuvažiuodamas link artimiausios benzino kolonėlės.

 

Va tada ir supratau ką reiškia derėjimosi įpatumai. Buvo labai linksma, bent jau man, nes per valandą nuderėjau dvi pasakiško grožio, juodmedžio statūlėles, kurios nekainavo man nei 20 dolerių.  O viskas prasidėjo taip. Įėjus į parduotuvę iš karto prisistatė vienas iš pardavėjų. Pakėliau puikų juodmedžio begemotą. Klaida. Jei nežadi pirkti, o tik pažiūrėti, nereikia nieko liesti. Tik pakėliau, o pardavėjas iš karto čiupo man jį iš rankų ir „Very good price, very nice hippo, very cheap, only 6000 shillings.“ Žinojau, kad kaina laužta iš piršto. Pagrindinis manevras-kainą siūlyti mažesnę nei pirktumėte. T.y. aš pasiūliau 1000 šilingų, pasvarsčiusi, kad pavyktų nupirkti už 1500 šilingų. Beje 1doleris yra apie 75 šilingų. Vienu žodžiu, pardavėjas nesutiko ir iš karto nuleido kainą iki 2500 šilingų. Aš ir toliau siūliau tik 1000 šilingų, tol kol pardavėjas apsistojo ties 2000 šilingų riba. Supratau, kad dabar prasidės tikros derybos, nes jis nubėgo atsinešti popieriaus lapą ir tušinuką. Parašė 1800 šilingų, aš pasakiau 1200 šilingai. Pardavėjas paaiškino, kad reikia pasitarti su savo bosu ir „tipo“ jam paskambino. Manyčiau, kad jis tikrai neskambino niekam, tiesiog taip norėjo parodyti, kos svarbus esu prikėjas ir kaip labai jis nori man padaryti kuo mažesnę kainą. Labai buvo juokinga, kad derybos vyko tarp manęs ir pardavėjo. Arūnas stovėjo nuošalyje ir niekas prie jo nesikabino. Kai pasakiau, kad galutinę kainą eitų sutarti su juo, pardavėjas iš karto atsakė, kad „Mama“ , suprask, žmona europoje yra bosas, todėl ji ir sprendžia piniginius reikalus. Po kokių dešimties minučių, pasiūliusi galutinę 1400 šilingų sumą, išėjau iš parduotuvės ir apsimečiau, kad begemotas manęs visiškai nebedomina. Dar po dešimties minučių, pardavėjas vėl parašė, dabar jau 1600 šilingų kainą ir dievagojosi, kad tai jau kainos dugnas, kad geriau jau negali ir būti, kad jis nieko neuždirbo ir, kad parduoda taip pigiai nes aš esu gera derybininkė.  Suraukusi nosi vėl pakartojau 1400 šilingai ir nė cento daugiau. Ir ką, po dar dešimties minučių jau sulygome mano pasakytą sumą, prie kurios pridėjau skardinę alaus ir du viešbutyje gautus šampūno buteliukus. Sukirtome rankomis ir begemotas ramiai prigulė į mano kuprinę. Panaši istorija įvyko ir su leopardo statūlėle.

Kol mes laukėme kito autobuso, spėjome susipažinti su mūsų pardavėjų žmonomis ir vaikais. Jie darbavosi keli metrai nuo parduotuvės. Sodino pupeles. Lauko darbai tai dar viena didžiulė tema, kuria jau jūsų nebevarginsiu, tik apibūdinsiu pagrindinius sodinimo įpatumus. Žemė, kurioje bus sodinamos pupelės, niekas nearia. Su didžiuliu kauptuku išrausiama duobutė, į ją įdedama pupelė ir taip visą lauką. Kiekvienoje eilėje po skirtingos rūšies pupelę. Darbas juda labai lėtai. Čia niekas niekur neskuba, o ir nelabai kur paskubėsi kai taip karšta ir drėgna.

Po valandos, sulipome į autobusėlį, kuris mus vežė tuos pačius 150 km atgal. Tada persėdome į naują ir išsukę iš pagrindinio kelio dardėjome 70 km tokiais keliais, kad net sunku įsivaizduoti. Aiškiau pasakius važiavome ne asfaltuotu keliu, bet šalikele. Asfaltuotoji kelio dalis buvo duobėta, nelygi, tiesiog tragiška.

Po pusvalandžio mane jau pradėjo pykinti nuo nenuilstamo kratymo.

Vienas atsakymas to “Safaris. Antra diena.”

  1. Labas,smulkiai idomi situacija,derybininkes potencialas paima virsu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: