Krikštas


   Na ką gi, mudvi su dukra gavome antrąjį savo gyvenime krikštą. Pirmasis įvyko bažnyčioje, kunigo palaiminimu ir gimimo nuodėmių nuplovimu, kurio mudvi neprisimename, nes gavome jį dar neturėdamos nei metukų. Šiandien abi gavome pirmąjį nukritimo nuo arklio krikšą. Ne tokį šventinį, bet, kuris visgi yra ganėtinai įsimintinas įvykis, kurio iš atminties neištrins jokie būsimieji kritimai. Rezultatas 0:1 dukros naudai. Matyt kuo vyresnis esi tuo skaudžiau krenti ir ilgiau jauti kritimo skausmo skonį.

Viskas prasidėjo visai nekaltai. Eilinis šeštadienis, už lango bjauriai dulksnoja lietus ir vėjas beržo šakas lanksto prie žemės. “Koks skirtumas”-pagalvoju. Vis tiek jojimo pamokos visada vyksta manieže. Abi su dukra lengvai papusryčiaujame, sėdame į mašiną ir linksmomis nuotaikomis išskubame į Lankupių žirgyną.  Atvykusios iš karto pasukame arklidžių link. Jokių minčių, kad šiandien bus kaip nors kitaip nei prieš savaitę. Askotas stovi savo garde ir ramiai rupšnoja šieną. Trenerė pasiūlo dukrai pačiai atsivesti jį į, kaip aš vadinu, “persirengimo kambarį.”:) Taigi, dukra uždeda jam kantarą…bet išvesti žirgelio iš gardo niekaip negali. Jis aukštai iškelia galvą ir kaip koks arabų princas nesiteikia niekur eiti. Dukra mėgina toliau. Ir ratuką garde apsuka ir paglosto šoną, bet jis nesiteikia niekur eiti. Trenerei ir pačiai sunkiai pavyksta jį išvesti. Aš dar pamėginu pajuokauti, kad greičiausiai Askotas šiandien apsnūdęs ir per daug priėdęs ir , kad nemokšos raiteliai jam tik nervus gadina.

Nors jau kai pradedame jį balnoti, staiga pagyvėja, leidžiasi ir sušukuojamas ir net kanopas visas pakelia, nesimuisto, leidžia išvalyti. Vienu žodžiu net nekvepėjo jokiais krikštais. Ateiname į maniežą. Girdžiu kaip vėjas ūžia už plonų sienų, stogas dejuoja, vėsoka, radijas groja per garsiais ir per sunkią muziką. Prieinu, patylinu garsą. Dukra užšoka ant Askoto tris kartus lengviau ir greičiau nei aš. Kadangi jojame tik vienu žirgeliu, tai kol viena joja, kita gaudo visą trenerės sakomą informaciją, nes patikėkite kaip sunku yra ir joti ir klausytis ką sako trenerė ir dar kojomis bei rankomi laviruoti, o kur dar taisyklinga sėdėsena balne ir pusiausvyros išlaikymas.

Matau, kad dukra daro ženklią pažangą. Lengviau balne juda. Aišku rankų padėtis dar netaisyklinga, bet kojomis arklį varo jau lengviau. Gal praėjo koks dvidešimt minučių, dukra jau pradėjo ir ristele arklį varyti. Matau, kad visai neblogai kaip užsėdusiai ant arklio trečią kartą. Į maniežą užsuka Valdas, žirgyno savininkas. Stovime abu, šnekamės apie arklius. Aš kaip kaip kokia žinovė aiškinu, kad man patinka ne tokie ramūs žirgai. Žodžiu stipresnis charakteris man pats tas. Na ir ką? Atsisuku į aikštelės vidurį ir matau kaip Askotas iš ramios žinginės pereina į staigią zovadą ir lekia tiesiai į priekinę maniežo sieną. Dukra bando jį stabdyti, jis bando stotis, bet vis tiek vėl pereina į zovadą ir daro staigų posūkį….dukra lekia iš balno kokius du metrus į priekį ir kairiu šonu iriasi per smėlį kol galiausiai sustoja. Veidas smėlėtas, nesupranta kas nutiko, bet keliasi nuo žemės. Trenerė pagauną arklį ir vėl siūlo dukrai lipti į balną. Sako, kad nukritus negalima užbaigti pamokos, kad būtina vėl atsisėsti ant arklio ir padaryti bent porą ratukų. Aš stoviu maniežo gale ir bandau išspausti padrąsinimo šypsenėlę, o Valdui sakau, kad dabar dukra jau pakrikštyta, gavo savo pirmą skrydį, viskas laimingai baigėsi, todėl dabar jau yra ne naujokė. Abu pakrizename, kad dabar jau gausiu statyti tortą.

Dar po kelių minučių jau aš ropščiuosi ant Askoto nugaros. Atsisėdu patogiai ir lengvai pavarau žirgelį į priekį. Jis eina ramiai, klusniai klauso mano kojų paspaudimo komandų ir taip mes lėtai žingsniuojame manieže. Vėliau trenerė pasiūlo parisčioti su korda. Manau ji norėjo kiek apsidrausi, kad jei vėl Askotas pasibaidys, tai bus lengva jį suvaldyti. Na ir pradėjome risčioti. Man kažkodėl ant šio žirgo sunkiai einasi pusiausvyrą išlaikyti. Dargužių žirgyne jau joju ant trečio žirgelio ir nematau beveik jokių pusiausvyros problemų, o ant Askoto nugaros jaučiuosi nelabai stabiliai. Taigi, parisčiojome dešine pusia, tada pradėjome kaire. Trenerė pagreitina tempą. Stengiuosi pagauti vienodą ritmą. Einasi sunkiai, nes Askoto žingnis man atrodo toks ilgas, kad tempai tarp pakilimo iš balno ir nusileidimo išlieka gerokai ilgesni nei esu pripratusi. Ir staiga Askotas pasiduoda į priekį, apibėga puse rato ir nešasi į priekį, o kadangi yra ant kordos, tai turbūt nesunku nuspėti kaip viskas pasibaigia. Krentu ant minkštos vietos kaip šviežiai iškeptas keksas. Pataikau nusileisti ant taip vadinamojo uodegikaulio…pajuntu kaip iš skausmo užkaista strėnos, negaliu išsitiesti, pasikelti nuo žemės. Iš skausmo pasidaro sunku net kvėpuoti. Na ir guliu ant maniežo smėlio pakirstais sparnais ir ryžtu. Keturiomis ,kaip koks stepių driežas, ropinėju aplink arklį ir girdžiu kaip trenerė siūlo lipti į balną. O varge, pagalvoju, ir strėnos nuo skausmo dar labiau užkaista, bet imu kojas į rankas ir STEBĖTINAI VIKRIAI užšoku ant arklio nugaros. Žinoma mano vikrumą palydi, jau iš strėnų persiduodantis į kairę koją, skausmas.  Jaučiu, kad žirgelis bando eiti ne į priekį bet atbulomis…. Jaučiu, kad tuoj neišvengiamai skrisiu dar kartą ir iš nevilties, vietoj to, kad raminčiau arklį, aš paraginu jį eiti į priekį. Šventa karve! Askotas dar kartą pasimuisto, bet nors ir nenoriai pradeda judėti man reikiama kryptimi, o aš sau po nosimi keiksnoju tokią vat susidariusią padėtį. Apsukusi kelis visai nelinksmus ratus sakau, kad jojimo man šiandien jau užtenka ir sustabdžiusi arklį čiuožiu lauk iš balno. Aišku nutūpti kaip balerinai man dar neišeina ir tas “bumt” at žemės ištiestomis kojomis kaip karštu žarstekliu per nugarą. Šypsausi trenerei, nors įtariu, kad jei koks meno fotografas būtų mane tuo metu nufotografavęs, tai už mano veido išraišką būtų gavęs kokią nors meno premiją.

   missmarprelate.blogspot.com/2009/09/round-up-…

Vienu žodžiu, pareiname į arklindes. Aš traukiu iš kišenės trenerės uždarbį , kurio ji žinoma nenori priimti, bet vis tiek paima ir mes jau tariamės apie kitą mūsų susitikimą.  Krikšto proga, Valdo arklių banda kaip tyčia ganosi visai netoli maniežo.  Valdas pasiūlo kartu nueiti apžiūrėti arklius. Trise klampojame per pelkes keliasdešimt metrų ir tada jau glostome jaunas kumelaites. Nugarą vis dar skauda, ryžtas jodinėjimui vėsta, bet dabar jau praėjus kelioms valandoms po šių įvykių pradedu galvoti, kad toks krišktas tiesiog yra privalomas tiems, kurie serga žirgų manija.  Toks krikštas tarsi lengvas spyris į minkštą vietą, kuris priverčia rimtai pagalvoti kokie gyvenime yra tavo prioritetai.  Su tuo save ir sveikinu.

Vienas atsakymas to “Krikštas”

  1. nu tai gerai, kad galvos nenusisukot

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: