Taip aš mokausi


Yra tokia lietuvių liaudies patarlė: “mokslo šaknys karčios bet vaisiai saldūs.” Šventa teisybė. Ir vėl, po kelių metų pertraukos, kimbu į mokslus. Jojimo mokslus. O jei žiūrint plačiau, mokausi pažinti arklius, išmokti jais rūpintis ir žinoma, patirti tą nuostabų jojimo jausmą, kai balne nesikratai kaip koks bulvių maišas, o maloniai supiesi kartu su po savimi bėgančiu žirgu. Ir nebereikia mechaniškai galvoti kokią koją pakelti ir paspausti, nebereikia žiūrėti į savo rankų padėtį kai žirgas daro posūkį o tu nespėji perkelti savo svorio į išorinę pusę ir patyliukais save keiksnoji, kad ir vėl n..tąjį kartą sustabdei žirgą vietoj to, kad pavarytum į priekį.  Esu ne pats geriausias mokinys. Dažnai nesuprantu trenerės pastabų iš pirmo karto, sunkiai sekasi ir risčiojimas. Atrodo jau mokausi antrą mėnesiuką, bet vis dar jaučiuos kaip sunkus bulvių maišas ant vargšo arklio nugaros.

Joti svajojau dar vaikystėje. Norėjau…bet…nebuvo galimybių. Vasarodama pas močiutę nuolat kalbėdavau apie žirgus, bet į tai gaudavau trumpą atsakymą: ” mergaitės nuo jodinėjimo turi kreivas kojas.” Ech, na kam tos kojos rūpėjo, kai galvoje kirbėjo tiek daug linksmenių minčių nei skrydžiai nuo žirgo ar kreivos kojos. Nesigailiu, o pagaliau nėra ko gailėtis, kad neišsipildė svajonė vaikystėje. Išsipildė ji dabar ir su kaupu.

Pradėjau lankyti Dargužių km. netoli Karklės esantį žirgyną. Labai malonus kolektyvas, puikūs žirgeliai ir nuostabi trenerė. Išmokau pati sušukuoti ir pasiruošti žirgelį pabalnojimui. Net kanopas nebėra baisu pačiai su gremžtuku išsivalyti! O mano nuostabioji trenerė visuomet viską paaiškina, parodo ir paskatina.

Šiuo metu joju ant ramaus 14 metų arklelio Caspari.    Puikus, ramus, nors ir šiek tiek baukštokas, bet tikrai plačios širdies žirgelis. Gal tas jo baukštumas ir pakišo koją didžiąjam konkūriniam sportui, nes nors ir šoko gerai ir aukštai, tai darydavo “banguotai”, priklausomai nuo nuotaikos. Na, bet manieže man su juo joti visai patinka.  Žinoma, kartais jis mane panešioja ir bando išsisukti nuo užduočių, bet čia greičiausiai todėl, kad mokinys nėra toks patyręs ir nemoka suvaldyti žirgo emocijų.

O štai čia, taip pat nuostabus žirgelis Askotas. Jam 5 metukai ir ant jo dažniausiai joja mano dukra. Askotas yra baltijos hanoveris ir gyvena jis Lankupių žirgyne pas Valdą Urboną. Kartais juo pajoti gaunu ir aš. Tai tikrai lengvas, greitai viską suprantantis žirgas: labai aukštas, ramus, bet kartu ir žaismingas.  Palyginus su Casapriu jį taip lengva valdyti, kad po treniruotės neskauda nei rankos nei kojos.

Kiekvienos treniruotės laukiu labai atsakingai. Pasiskaitinėju apie jojimą, peržvelgiu kokias klaidas dažniausias padarau ir kaip bandysiu taisyti padėtį. Tačiau, ne visuomet įvykdau savo ketinimus, nes ir vėl, tik užsėdusi ant arklio jaučiu, kad trūksta žinių, pasitikėjimo savimi. Arklys tai jaučia ir nori nenori, turi pripažinti sau, kad pralaimėjai..turi ir vėl bandyti iš naujo. Matyt esu, kaip anglai pasakytų “slow learner” (lėtas mokinys), bet neprarandu vilties, kad jau po kelių mėnesių galėsiu nesilaikydama balno ir nesimaskatuodama kojomis arkliui aplink pilvą, aplėkti maniežą tobula ristele o gal ir zovada:) Viskam savo laikas ir mano laikas ateis.

2 atsakymai to “Taip aš mokausi”

  1. tai kad pas močiutę nebuvo arklių niekur, man regis… išvis aš vaikystėj arklius mačiau tik pas Petrus😀 ir net vienąkart mane buvo pasodinę ant tokio bėrio!!

  2. Danaja art Says:

    nu pas močiutę tai nebuvo, bet svajoti apie arklius tai netrukdė:P beje, pas Petrus ir aš buvau sodinama kelis kartus be balno:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: