Užrašų knygelės užrašai


Labai mėgstu Alberto Camus kūrybą. Neseniai nusipirkau jo “Užrašų knygelės I” knygą ir likau sužavėta tais trumpais ir taikliais jo pastebėjimais.  Kadangi lankau jogą, kur daug kalbama apie besąlyginę meilę ir jos formas tai norėčiau su jumis pasidalinti šiuo puikiu Camus apibūdinimu, kuris persmelktas ironija, bet atspindi kaip dažnai mes esame ar tampame labai dideli egoistai… Kad tarp meilės ir neapykantos egzistuoja tik vienas mažulytis žingsnelis..

Dvi draugės:abi labai rimtos ligonės. Tik viena serga nervais: pasveikti įmanoma. Kitai-paskutinė džiovos stadija. Jokios vilties.

Popietė. Džiovininkė sėdi draugės galvūgalyje. Toji aiškina:

-Žinai, ligi šiol net per sunkiausius priepuolius jausdavau, kad dar ne viskas baigta. Viltis buvo tokia kibi. O šiandien man atrodo, kad tikėtis jau nebėra ko. Jaučiuosi tokia pavargusi, kad man atrodo jog niekada nebeatsikelsiu.

Džiovininkės akys pašėlusiai tvyksteli, ji čiumpa draugę už rankos;

-O! Mudvi kartu vyksim į tą didžiąją kelionę.

Tos pačios ligonės: mirštanti džiovininkė ir jos beveik pasveikusi draugė. Šioji buvo išvykusi į Prancūziją gydytis naujais metodais.

O pasmerktoji jai dėl to priekaištauja. Iš pažiūros tai priekaištai, kad draugė ją paliko vieną. O iš tikrųjų ligonė kenčia, matydama draugę pasveikusią. Ji turėjo beprotišką viltį, kad mirs ne viena-kad nusitemps su savimi ir artimiausią draugę. Ji mirs viena. Ir nuo to žinojimo draugystė pritvinksta siaubingos neapykantos.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: