Kai Dievas kūrė Mamą


Šią trumpą istoriją, kurią aprašė Erma Bombeck ,B.Ferrero knygoje “365 Trumpi pasakojimai sielai”, skiriu savo Mamai, savo sesei, kuri tik neseniai pati tapo mama, draugėms ir visoms mano puslapio lankytojoms mamytėms, Mamos dienai.

Gerasis Dievas nusprendė sukurti …Motiną. Ištisas šešias dienas triūsė be atvangos. Atskridęs angelas nusistebėjo: “Tiek daug laiko ji iš tavęs atima, ką?”

Dievas atsakė: “Taip, bet juk žinai, kokia ji turi būti? Atspari vandeniui, bet ne iš plastmasės…joje turi būti 180 judančių dalių, kurias būtų galima pakeisti…ji privalo veikti išgėrusi vien kavos puodelį ir nesustoti, jei dvi dienas nevalgė…jos bučinys turi išgydyti bet ką: ir sulaužytą koją, ir nusivylimą meile…be to, jai reikia šešių porų rankų.”

Angelas pakraipė galvą ir nepatikliai sumurmėjo: “Šešių porų?”

“Rankos-tai dar nėra pats sudėtingiausias dalykas,-paaiškino gerasis Dievas,-sunkiau padaryti tris poras akių, be kurių neįmanoma įsivaizduoti mamos.”

“Tiek daug?”

Dievas aiškino toliau: “Viena pora tam, kad klausdama: “Ką ten darote, vaikai?”, matytų, kas dedasi už durų, nors jau ir taip viską žino. Antra akių pora jai reikalinga pamatyti tai, ko neturėtų matyti, bet privalėtų žinoti. Ir trečioji-kad pažiūrėtų į nusikaltusį vaiką, kai jam sako: “Suprantu, bet vis tiek tave myliu.”

“Viešpatie,-angelas švelniai palietė jo ranką,-eik miegoti. Tęsi darbą rytoj..”

“Negaliu,-atsakė Viešpats.-Jau beveik baigiau. Ji jau gali pagyti pati, jei susirgo, moka pagaminti pietus šešiems asmenims, teturėdama kilogramą mėsos, sugeba išlaikyti po dušu devynerių metų vaiką.”

Angelas smalsiai iš visų pusių apžiūrėjo motinos figūrą. “Gal ji pernelyg švelni”, -suabejojo.

“Bet ir ištverminga!- atkirto Viešpats griežtai. -Tu neįsivaizduoji , ką gali padaryti ir iškentėti motina.

“Ar ji moka mąstyti?”

“Ne tik moka, bet maksimaliai išnaudoja savo proto galias, be to, sugeba puikiai vesti derybas,”-patikino Kūrėjas.

Tą akimirką angelas pasilenkė prie motinos ir palietė pirštu jos skruostą.

“Kažkas iškrito”,-tarė atsigręžęs į Dievą.

“Niekas neiškrito,-pataisė jį Viešpats. -Tai ašara.”

“O kam jos reikia?”

“Ašara išreiškia džiaugsmą, liūdesį, nusivylimą, skausmą, vienatvę ir išdidumą.

“Tu genijus!” -sušuko angelas.

Mąsliai šypsodamasis Dievas pridūrė: “Tiesą pasakius, tą daiktelį į jos akis įdėjau ne aš.” (Erma Bombeck)

 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: