Savo mylimiems žmonės jau išrinkau visas dovanas. Galvojau, kad dovanas, kurias jie gaus, bus malonios, artimos, naudojamos. Nemėgstu dovanų, kurias pasidedi lentynoje, tarp knygų ar dar geriau, tarp seniai vartytų žurnalų krūvos. Retkarčiais, metų bėgyje, nuo jų naujasis šeimininkas nuvalo dulkes, o gal ir nenuvalo visai. Mano nuomone, jau geriau gauti dovanų rankų darbo itališkų makaronų pakuotę arba kokybiškos arbatos, nei niekam nereikalingą niekniekį, kurio paskirtis lyg ir būtų papuošti interjerą, bet iš tikro jis nieko taip ir nepapuošia.
Dabar, kai tokia didžiulė prekių pasiūla atrodo, kad išrinkti dovanas tėra niekų darbas- tai tarsi lengvas pasivaikščiojimas prieš miegą. Kuo didesnė pasiūla, tuo sunkiau tampa apsispręsti.
Šiais metais nusprendžiau, kad dovanoms skirsiu kelias dienas. Pirmą dieną apsilankysiu parduotuvėse, kurios man patinka, įvertinsiu savo biudžeto galimybes ir dovanos tinkamumą. Antrą dieną dar kartą viską atsakingai apgalvosiu. Dažnai būna, kad nuperki dovaną, o jau kitą dieną tiesiog supranti, kad norėjai visiškai ne tokios. Va todėl, šiais metais tikrai džiaugiuosi išrinktomis dovanėlėmis. Tikrai neparašysiu čia kokios jos, nes žinia, man brangūs žmonės lankosi šiame bloge, o aš juos noriu nustebinti. Bet tikrai parašysiu ką pati gavau dovanų per šias Kalėdas. Komentaruose ir Jūs galite pasidalinti savo dovanomis. Juk taip nuostabu yra gauti dovanas!

Jingle bells, jingle bells, jingle all the way!
O what fun it is to ride in a one-horse open sleigh.
Jingle bells, jingle bells, jingle all the way!
O what fun it is to ride in a one-horse open sleigh.

Pastaruoju metu mano vyras pradėjo domėtis sveika mityba ir greičiausiai tokiu būdu tikisi sulaukti 150 metų. Jis beveik atsisakė mėsos, pradėjo domėtis visokių rūšių kruopomis bei pupelėmis, avinžirniais ir dar visokiais ten lešiais, kepa naminę duoną ir dar visaip kitaip bando „nuprotėti.“ Aš jam sakau, kad čia jau prasidėjo vidurio amžiaus krizė ir kiekvienas ją išgyvena savaip. Na bent jau džiaugiuosi, kad ta krizė pasireiškia savotiškai gerąja prasme: man beveik nebereikia gaminti, nes ką aš žinau apie sveiką mitybą, visada namuose yra naminės, skanios duonos ir šiaip šie jo pasikeitimai ganėtinai užkrečiantys. Nors ką aš žinau, man vistiek labai norisi mėsos…

Taigi patyrinėjau jo knygelę „Naminė duona“ (D.Stevens) ir radau visai tokių neblogų sausainėlių receptėlį. Kaip visuomet mano prioritetas-pigus, lengvas, skanus!

Jums reikės: 175g minkšto sviesto, 90g smulkaus cukraus ir dar truputį apibarstymui, geras žiupsnis druskos, 2 vidutinio dydžio kiaušinių tryniai, 200g aukščiausiosrūšies miltų.

Prieskoniai (pasirinktinai): galima skaninti kuriuo nors arba keletu šių: 1 šaukštelis natūralaus vanilės ekstrakto, tarkuota vienos citrinos arba apelsino žievele, 1šaukštelis cinamono (geriausiai šviežiai malto).

Plakikliu vidutiniu greičiu plakite sviestą su cukrumui, kol masė taps beveik balta ir labai puri. Plakdami nepamirškite mentele nubraukti likučių nuo indo šonų. Sumažinkite plakimo greitį ir supilkite kiaušinių trynius , įberkite druskos ir pasirinktus prieskoniu. Paplakite dar pusę minutės. Su mentele įmaišykite miltus. Turi išeiti labai minkšta ir lipni tešla.

Miltuotomis rankomis iškrapštykite tešlą ant miltais apiberto paviršiaus. Suplokite ją į platų apskritimą, prireikus pamiltuokite. Tuomet uždenkite maistine plėvele ir valandą tegul pastovi šaldytuve, nes kočioti šią tešlą reikia tik atšaldytą.

Įkaitinkite orkaitę iki 140 laipsnių. Išvyniotą tešlą iškočiokite ant miltuoto paviršiaus, kad būtų 3 mm storio. 6 cm skersmens formele išpjaukite sviestainius. Su mentele juos atsargiai perkelkite ant nelipnios kepimo skardos ar kepimo popieriaus.

Kepkite 7-10 min, kol paruduos tik krašteliai-vidurys turi likti šviesus. Praėjus 7 minutėms, tikrinkite kas minutę. Ką tik ištraukti iš orkaitės sviestainiai bus dar minkšti, bet aušdami kietės. Ištraukus iš orkaitės gausiai apibarstykite cukraus pudra. Dar kelioms minutėms sviestainius palikite aušti skardoje, paskui atsargiai perkelktite ant grotelių.

SKANAUS!

„Jei nebūtų meile paremtų jausmų ir mes galėtume rinktis tik iš jausmų, kurie skiria-pavydo, nusivylimo, baimės, pykčio, nepasitenkinimo, apatijos, godumo ir t.t.-nekiltų abejonių, kad tam tikromis aplinkybėmis vienas tinkamesnis už kitą. Geriau vairuoti automobilį baiminantis, negu apatiškai. Geriau ginti vaiką nuo šuns apimtam pykčio, o ne nusivylimo. O kitiems tikriausiai mažiau skaudu, kai puoštasi ir gražintasi su šiokiu tokiu nerimu, o ne atgalia ranka. Ir vis dėlto kiekviena emocija, verčianti išduoti save, teturi laikiną vertę. Pavyzdžiui, iš baimės dažnai padarai ką nors dar nesuvokęs, ką iš tiesų jauti. Iš baimės, kad nežinau, ką valgau, greit nuryju maistą. Iš baimės neįtikti kitiems kalbu per greitai. Nesąmoningai paklusdamas baimei, sumenkinu save. Noriu žinoti kitų žmonių lūkesčius, bet nenoriu nuo jų priklausyti. Jei akiplėšiškai pasielgiu priešingai, tai tik rodo, kad tebesu priklausomas. Ir vairuodamas automobilį, ir rūpindamasis vaiku, ir valgydamas, rengdamasis, šnekučiuodamasis noriu gerbti tiek save, tiek kitų žmonių jausmus.“

Kažkada labai mėgau lankytis Klaipėdos Presto kavinėje. Ten visada buvo kepamas fantastiškas obuolių pyragas. Nepagailėdavau pinigėlių ir užsisakydavau didžiausią gabalą karšto malonumo ir dar šalia, atgaivai gaudavau skanių ledų. Deja, deja, laikai keičiasi, pasaulį krečia įvairios krizės ir Presto kavinėje obuolių pyragas tapo jau nebe toks skanus, dažnai atnešamas atvėsęs, ir riešutų jame beveik neliko… ir teko pačiai organizuoti obuolių pyrago kepimą. Žodis organizuoti-tai pačia to žodžio tiesiogine prasme, nes šį puikų obuolių pyragą paprašiau iškepti Gintarės ir o dangau, jis išėjo tikrai tobulas. Jei kas mėginsite kepti šį skanuoliuką, garbės žodis , tikrai nepasigailėsite.

Jums reikės: 225g miltų, 175g kambario temperatūros sviesto, 175g rudojo cukraus, 2 dideli obuoliai, 2 kiaušiniai, 50g lazdyno riešutų, 4 šaukštai natūralaus jogurto, šaukštelis vanilės ekstrakto, šaukštelis cinamono. Aplieti ir apibarstyti: 100g juodojo šokolado, šauktas smulkintų lazdynų riešutų.

Darbo eiga: kambario temperatūros sviestą su cukrumi ir vanilės ekstraktu plakite tol, kol masė taps puri. Po vieną įmuškite kiaušinius. Sudėkite jogurtą, suberkite miltus ir cinamoną. Išmaišykite. Obuolius nulupkite ir supjaustykite kubeliais. Sudėkite tešlą ir atsargiai mediniu šaukštu išmaišykite. Lazdynų riešutus suberkite į kepimo popieriumi išklotą skardą. Paskrudinkite orkaitėje ir šiek tiek pasmulkinkite elektriniu smulkintuvu. Tešlą supilkite į sviestu išteptą kekso formą. Apiberkite smulkintais riešutais. Kepkite 160 laipsniu orkaitėje maždaug pusantros valandos. Išimkite ir atvėsinkite.

Juodąjį šokoladą ištirpinkite į karšto vandens vonelę įstatytame inde (galima įdėti šaukštą sviesto, šokoladas bus skystesnis). Gausiai apliekite pyragą ir apibarstykite smulkintais lazdynų riešutais.

Receptėlis pasiskolintas iš knygos Obuolių pyragai.

SKANAUS!

Stovint prieš šaldytuvą: Jei reikia klausti, alkanas aš ar ne-esu nealkanas. (H. Prather)

Iš pradžių buvome nutarę, kad kelsimės keltu iki Kylio, bet laiku neužsisakėme bilietų, vėliau paskaičiavome, kad mašina bus šiek tiek pigiau ir turėsime galimybę aplankyti Prahą, kurioje pati lankiausi prieš dešimt metų, o Arūnas ir visai nėra ten buvęs.  Taigi, ankstų sekmadienio rytą, stipriai papusryčiavę leidomės į kelionę. Jau po kelių valandų kirtome Lenkijos sieną. GPS-as suskaičiavo, kad iki Berlyno turėsime važiuoti daugiau nei septynias valandas. Džiaugiausi, kad man nereikės vairuoti.  Turbūt beveik kas antras lietuvis žino ką reiškia vairuoti Lenkijos keliais, kur tik pradedi spausti greičio pedalą ir jau ženklas, kad reikia mažinti greitį, o kur tie visi nesuskaičiuojami miesteliai, šviesoforai, sunkiasvorės transporto priemonės ir apsimiegoję lenkai, kurie arba tingi lenkti prieš save vos besivelkančią mašiną, arba jiems patinka išmetamų dujų kvapas.  Lengviau atsipūtėme kai po ilgų ir varginančių valandų pasiekėme Varšuvą ir už jos esančią autostradą, kuria važiavome beveik iki pat Vokietijos sienos. Valio! Nežinau kaip jums, bet kai įvažiuoju į Vokietiją, pasijaučiu labai saugiai: švarios gatvės, visur nepriekaištingai papuošti balkonai bei pro langus plevėsuojančios baltos užuolaidos. Berlyną pasiekėme 22val.30min.  Etap Hotel viešbutį užsisakėme iš anskto, nes jis buvo pačiame Berlyno centre, o taip vėlai atvaževę jau nebenorėjome bandyti laimės. Abu su Arūnu esame Etap Hotel gerbėjai: kainos nedidelės, visi patogumai, lengvi pusryčiai. Tiesiog žinome, kad gausime tai ko tikėjomės. Pavyzdžiui grįžtant namo teko ieškotis nakvynės Lenkijoje. Susiradome iš pažiūros labai modernų, neseniai duris atvėrusį viešbutį. Savo numerio tualeto kambaryje dar net klozeto dangtis buvo užklijuotas gamykline juosta. Buvome pirmieji šio ištaigaus numerio svečiai. Ryte norėjome papusryčiauti, bet atėję supratome, kad pusryčių nesulauksime, nes ne va neatvažiavo žmogus atsakingas už maistą. Valgykloje dar nuo vakar dienos dubenyje plaukiojo virtos pieniškos dešrelės. Registratorė net nesugebėjo pasiūlyti išgerti puodelio kavos, kurio jau patys šiaip ne taip išsiprašėme. Taigi, Etap Hotel viešbutyje tikrai nors aplinka tikrai paprastesnė, bet sistema gerai įdirbta ir svečias žino, kad tikrai nebus nenumatytų, neigiamų siurprizų.      

Berlynas tikrai per kelis metus nelabai kuom ir pasikeitė. Neturėjome labai daug laiko, tai pažioplinėjome centrinėse gatvelėse, vėliau išgėrėme po kavos puodelį, kuri  buvo panaši į tikrąją Itališką kavą ir kurios dar nesugebėjo pagaminti nei vienas Lietuvos baras, kuriame man teko lankytis, net ir bare, kuriame daroma išskirtinai tik kava. Berlyno nedidelėje kavinukėje kavos skonį burnoje jaučiau dar kokį gerą pusvalandį. Nuostabu! Šiek tiek laiko leidau sau pasisukioti viename iš didžiausių prekybos centrų. Buvau labai nustebusi, kad toje pačioje parduotuvėje prieš kelis metus buvo tiek pirkėjų ir tiek klegesio, kad dabar atrodė, kad be kelių senyvo amžiaus moterėlių ir pačių pardavėjų , nieko daugiau ir nebuvo. Iš pradžių į tai neatkreipiau dėmesio, bet kai ir Hanoveryje ir net Miunchene kur vyko Octoberfest šventė, pirkėjų parduotuvėse beveik nesimatė, tikrai tapo labai keista. Net kavinėse, kur vakarais žmonės linksmai klegėdavo gerdami vokišką alų, šurmulys tapo ženkliai mažesnis ir net tokios tradicinės bei tikrai populiarios kavinės, kuriose anksčiau reikėdavo palaukti kol gausi stalelį, dabar be problemos galėjai be eilės gauti vieną. Matyt nors Vokietija ir ramina, kad pas juos krizė jau baigėsi, visgi atrodo, kad žmonės tuom dar nepatikėjo.

Po pietų leidomės link Hanoverio, kuriame vyko mus dominusi metalo įrangos paroda. Deja, pigesnio viešbučio pačiame Hanoveryje jau nebegavome. Kai vyksta tokios didžiulės parodos, dažniausiai pigesni viešbučiai būna užsakyti prieš kelis mėnesius. Taigi apsistojome kažkokiame (dabar tikrai neprisimenu šio malonaus miestelio pavadinimo) viešbutyje, kuris buvo įsikūręs ramioje gatvėje ir tik keli žingsniai nuo centro.  Šalia šio miestelio aplankėme mano norėtus aplankyti Hanoverio žirgų veisėjus, kurie maloniai mus priėmė ir aprodė patį žirgyną, žirgus, kumeliukus.

Po parodos, kitą dieną išvažiavome į Miuncheną, į taip norėtą pamatyti Octoberfest šventę. Ir tikrai nenusivylėme.  Šią, kasmetinę šventę, kuri vyksta kelias savaites iš eilės, bavarijos žmonės labai mėgsta. Pagal statistinius duomenis, šioje šventėje apie 80 procentų ir gal net daugiau šventės dalyvių sudaro patys bavarai, o likusią dalį -svečiai. Labai nustebino jaunų vokiečių tautiškumas. Šventėje dalyvaujantis jaunimas be išimties dėvėjo tautinius drabužius: merginos baltus, trumparankovius marškinėlius ir ilgas sukneles, o vaikinai baltas kojines iki kelių, odinius šortukus su petnešomis, baltus marškinėlius ir žinoma bavariškas kepuraites su plunksna. Alus visas šias savaites liejosi per kraštus. Medines alaus bačkas į šventę atveždavo išpuošti arklių kinkiniai.  Čia galite pamatyti vaizdo įrašą.  Tiek valgančių bei geriančių žmonių vienoje vietoje tikrai sunku kur nors pamatyti. Visi staliukai rezervuojami prieš kelias dienas. Mudu su Arūnu tikrai apsidžiaugėme, kad be rezervacijos gavome vietą. Mažiausias alaus kiekis, kurį galima užsisakyti 1litras. Prie jo kepta kiaulės koja su virtų bulvių kukuliais ir po to tiesus kelias į tuoletą. Visgi tikrai smagu sėdėti tokiame šurmulyje, kai gyvai groja muzika, padavėjos neša po šešis bokalus alaus vienoje rankoje ir visi linksmai dainuoja tautines dainas, persdami raugintais kopūstais ir raugėdami alaus putomis.

Iš Miuncheno kitą dieną ilgai važiavome į Prahą. Čia buvome užsisakę viešbučio kambarį ant vandens .        Vakare buvome pakviesti į viešbučio restoraną, kuriame gyvai grojo džiazą ir vaišino itališkais patiekalais bei vynu. Ryte prieš iškeliaujant skubėjau aplankyti stebuklingąjį Karlo tiltą.  Prieš dešimt metų čia paprašiau, kad išsipildytų mano svajonė ir ji tikrai išsipildė su kaupu. Šį kartą jau prašiau kitos savo svajonės išsipildymo. Vyliuosi, kad vieną dieną ir ši svajonė virs realybe.      Man Praha kažkiek panaši į Vilnių. Gražus, bet labai brangus miestas. Atrodo, kad šiame mieste stengiamasi pragyventi tik iš turisto, o uždirbti ant jo reikia begėdiškai užsikeliant kainas. Dar nė viename Europos mieste nesu už prastos (sakyčiau lietuviško tipo)  kavos puodelį sumokėjusi 7 dolerių. Pastebejome, kaip vienas senyvo amžiaus turistas mobiliuoju telefonu bandė suskaičiuoti kiek jo žmonai kainuotų vitrinoje besipuikuojantys bateliai, o po kelių minučių jis jau tempė savo damą nuo tos vitrinos lyg išsigandęs paauglys. Arūnas taip pat pabandė paskaičiuoti jo mėgstamų Timberland vyriškų batų kainą. Ji viršijos visas įsivaizduojamas kainas kelis kartus. Taigi, jei nusprendėte Prahoje apsipirkti, geriau apsipirkite Lenkijoje arba net ir Vokietijoje jei ten žinoma jums pakeliui.

Esu girdėjuis, kad amerikos gyventojai Praha vadina mažuoju Paryžiumi. Tačiau prisimenu kai pirmą kartą atvažiavau į šį miestą, gidas mūsų grupei pasakė: „gėrėkitės Praha, nes kai atvažiuosime į Paryžių nebeprisiminsite, kad buvote Prahoje.“ Iš dalies jis buvo teisus. 

Namo grįžome vėl Lenkijos keliu, kuris ištisai buvo remontuojamas ir gadino nuotaiką. Kai kirtome Lietuvos sieną šokinėjau iš laimės kaip mažas vaikas. Ir ne todėl, kad kankino tėvynės ilgesys, bet todėl, kad pagaliau Lenkijos košmaras liko praeityje. Kitą kartą tikrai kelsiuosi keltu į Kylį.