Mano pastangos tapti asmenybe

Gal kas jau spėjo pastebėti, kad kartais savo bloge parašau Hugh Prather mintis, kurias jis taip puikiai įamžino savo knygelėje Mano pastangos tapti asmenybe, kurią galėčiau taip pat apibūdinti kaip ir keistoką jo dienoraštį. Šią knygelę nupirkau savo dukrai rugsėjo pirmosios proga, bet sykį, paėmusi ją į rankas negaliu atsidžiaugti, kad galiu tiek daug čia aprašytų dalykų pritaikyti sau pačiai ir mane supantiems žmonėms.

“Jei nebūtų meile paremtų jausmų ir mes galėtume rinktis tik iš jausmų, kurie skiria-pavydo, nusivylimo, baimės, pykčio, nepasitenkinimo, apatijos, godumo ir t.t.-nekiltų abejonių, kad tam tikromis aplinkybėmis vienas tinkamesnis už kitą. Geriau vairuoti automobilį baiminantis, negu apatiškai. Geriau ginti vaiką nuo šuns apimtam pykčio, o ne nusivylimo. O kitiems tikriausiai mažiau skaudu, kai puoštasi ir gražintasi su šiokiu tokiu nerimu, o ne atgalia ranka. Ir vis dėlto kiekviena emocija, verčianti išduoti save, teturi laikiną vertę. Pavyzdžiui, iš baimės dažnai padarai ką nors dar nesuvokęs, ką iš tiesų jauti. Iš baimės, kad nežinau, ką valgau, greit nuryju maistą. Iš baimės neįtikti kitiems kalbu per greitai. Nesąmoningai paklusdamas baimei, sumenkinu save. Noriu žinoti kitų žmonių lūkesčius, bet nenoriu nuo jų priklausyti. Jei akiplėšiškai pasielgiu priešingai, tai tik rodo, kad tebesu priklausomas. Ir vairuodamas automobilį, ir rūpindamasis vaiku, ir valgydamas, rengdamasis, šnekučiuodamasis noriu gerbti tiek save, tiek kitų žmonių jausmus.”